***

Romualdas Grigas

Nerasime mąstančio lietuvio, kurio nepersekiotų nerimas ne vien dėl savo tautos, savo valstybės likimo, bet ir dėl visuotinės dramos, vykstančios pasaulyje įsitvirtinus rinkos fundamentalizmui. Taip nutiko paplitus tam gyvenimo būdui ir tai pasaulio tvarkai, kurias diktuoja vargiai besutramdomi ekonominiai interesai ir egoizmas. Bendrą šiuolaikinės civilizacijos foną bei kryptį lakoniška forma 2008 m. yra nusakęs popiežius Benediktas XVI: „Gyvename dvasios dykumoje...“ Tokiame vertinime prasiveržia tragizmo gaidelė.

Tauta ir valstybė – du skirtingi organizmai. Abu gyvenantys pagal savo dėsnius. Abu daugiasluoksniai ir nuolat kintantys. Tačiau valstybė, kaip tautos politinės organizacijos forma, pasižymi didesniu nei tauta kaleidoskopiškumu, daugiaveidiškumu, daugiaplaniškumu.

Šį kartą pagrindinį dėmesį skirčiau valstybei. Galima sakyti, kad yra valstybė-teritorija su savo istorija, kultūra ir gyventojais (tai būtų artima tautos sąvokai), bet šalia yra dar ir valstybė-administracija, politinės institucijos, kurias sudaro irgi gyvi, savo įsitikinimų, nuostatų ir interesų turintys žmonės. Būtent šitoje dvilypėje, dualistinėje erdvėje užgimsta, skleidžiasi ir gęsta įvairiausios įtampos bei destrukcijos, laimėjimai ir praradimai. Būtent šių dviejų tautą-valstybę (socioetnosistemą) sudarančių sandų sankirtoje verda didžiausios aistros, formuojasi žmonių viltys, skleidžiasi arba yra gesinamos kilniausios idėjos bei sumanyti projektai.

Temos pasirinkimą ir tokią struktūrą bei akcentus lėmė susiklosčiusi realybė ir mus supančio pasaulio iššūkiai, į kuriuos mes visi – ir eiliniai piliečiai, ir politikai – privalome atitinkamai reaguoti, apie visa tai mąstyti ir ieškoti išeičių. Taip pat ir „kurpti“ valstybės-administracijos elgsenos filosofines ir sociologines, psichologines ir politologines koncepcijas.

Ieškodami atsakymų į klausimus, susijusius su žmogaus būtimi, apskritai – su kultūros likimu, galime remtis realiai egzistuojančia moderniųjų tautų istorinio tęstinumo ir jų valstybinio organizavimosi praktika. Tad filosofiniams bei sociologiniams apmąstymams pateiksime dvylika imperatyvų ir lakoniškai suformuluotą jų aprašą. Jų prisilaikymas, manyčiau, prisidėtų įtvirtinant lietuvių tautos tęstinumą bei valstybės tvarumą. Skaičius dvylika pasirinktas kaip simbolinis ir jokiu būdu nesuabsoliutinamas, vertintinas tik kaip „projektinis“...

ATVIRUMO IMPERATYVAS

Tautą supantis pasaulis nuolat kinta, vis kitaip struktūrizuojasi, lokalizuojasi, institucionalizuojasi ir vienijasi. Jis keičia ne tik išorinį veidą, bet ir substancionalumą, t. y. savo esmines kokybines savybes. Atsiranda didesni jo segmentų skirtumai. Jie įžiebia ir didesnius konfliktus bei potencialius jų židinius.

Tauta gali evoliucionuoti tik būdama atvira pasauliui, pasiruošusi būti imli. Tačiau šio atvirumo ir imlumo jokiu būdu nedera tapatinti su atlapumu, su visko toleravimu, su nacionalinio orumo ignoravimu. Mėgdžiojimas, mechaniškas sekimas kitų pėdomis nuostolingas jau dėl to, kad slopina tautos ir valstybės tvarumą, kuriamąsias jų galias, o per tai – ir paties pasaulio gyvybingumą.

Atvirumą bei imlumą reiktų suprasti dar ir kaip socialinės ar politinės organizacijos atrankinę reakciją į išorinio pasaulio metamus iššūkius. Kaip sugebėjimą gebėjimą atrinkti ir adaptuoti savoje subkultūroje tai, kas gali sustiprinti pačią valstybės organizaciją, taip pat tautos, kaip pasaulyje savo unikalumu išsiskiriančios socialinės bendrijos, išlikimą ir kultūros bei civilizacijos prasme visavertį jos evoliucionavimą ir integravimąsi pasaulio bendrijoje. Be visaverčio, pilnakraujo tautos evoliucionavimo neįsivaizduojamas bent kiek unikalesnis jos (ir valstybės) indėlis į visuotinę kultūrą. Ir, žinoma, – pačios valstybės integralumas.

Žmogus gyvena ir sąveikauja mikrogrupėje (šeimoje, bičiulių draugijoje, bendradarbių kolektyve). Mikrogrupė – teritorinėje bendruomenėje, o ši – tautoje, pastaroji – pasaulyje. To gyvenimo rezultatas priklauso ne tik nuo atvirumo supančiam pasauliui, bet ir nuo sąveikaujančių pusių pasirengimo tokiam gyvenimui. Juo spartesnė aplinkinio pasaulio kaita, tuo didesnio, atidesnio pasirengimo ir atvirumo pasaulis reikalauja iš savo subjektų. Civilizacijų tyrinėtojas A. Toynbee yra rašęs, jog svetimi elementai, patekę j kitą terpę ir neadaptuoti, elgiasi panašiaii kaip nesutramdomas chirurgas... Jeigu jų nedaug – sistema susitvarko. Kitaip ji pati ima mutuoti ir net byrėti. Kaip ir gamtoje, taip ir socialiniame pasaulyje, subjektas – ar tai būtų individas, ar organizacija – negali ištirpti. Jis turi puoselėti, saugoti savo veidą – nuolatos rūpintis savo identitetu. Kitaip sąveikavimas praranda prasmę ir veda į individualybės, į įvairovės susinaikinimą.

Atvirumas provokuoja konkurenciją. Tačiau būtina suvokti ir priešingą dalyką: būtent konkurencija provokuoja ir suteikia identitetui „statybinės medžiagos".

ADEKVATAUS DIALOGO SU PASAULIU IMPERATYVAS

Ir išorinis, ir „savas“ pasaulis kultūros požiūriu yra dau sluoksniai. Ne tik skirtingi pasauliai daugelyje skalių nesutampa tuo komplikuodami sąveikavimą, „savasis“ pasaulis – individas, asmenybė – taip pat visada yra prieštaringas. Kartais net iki kraštutinumo. Prigimtinis individo prieštaringumas ir dėl to atsirandantys skirtingi interesai neišvengiamai persiduoda ir bet kurios atskiros organizacijos (kurioje individas veikia), ir visos valstybės elgsenai...

Šio prieštaravimo sprendimą lengvina vadinamasis trečiasis balsas, kitais žodžiais tarus – individo ir pasaulio tarpininkas. Juo gali būti ne tik fizinis asmuo, visų pripažintas autoritetas, bet ir kokia nors doktrina, vadybinė koncepcija, principiniai tokios koncepcijos teiginiai (pavyzdžiui, teiginys, jog organizacija yra ta erdvė, kurioje realizuojama kūrybinė asmens prigimtis ir paskirtis); kokia nors sąveikaujančioms pusėms priimtina ideologinė platforma (kad ir Dekalogas, Atlanto chartija, „Tautos idėja“ ir pan.).

Pasaulyje regime pakankamai skirtingas pagal socialinį vyksmą bei kultūros brandą, t. y. bendrąją istoriją, susiformavusias „eismo juostas“ – užtenka palyginti Lietuvą su ilgą demokratizacijos kelią nuėjusiomis Vakarų Europos šalimis. Tačiau nesidairykime į „tolius“: imkime kad ir atskiras savo tautos bei valstybės skaidulas. Toks pokyčių bei skirtybių pobūdis asmeniui, organizacijai diktuoja būtinybę išmintingai sekti, konstruoti ir nuolat tikslinti dialogą su supančiu išoriniu makro- ir net mikro – pasauliu, būtinybę teisingai įvertinti socialinį ir „savo“, ir „kito“ (mus supančio) pasaulio kontekstą. Ir viena, ir kita pusė gali disponuoti gana skirtingu kultūriniu potencialu, lemiančiu sąveikavimo sėkmę. Tą potencialą būtina pažinti, nuolat analizuoti ir daryti išvadas – koreguoti savo elgseną. Kitaip tariant, būtina mokėti gyventi su „kitu" pasauliu, mokėti pateikti jame save ir jausti jį savyje.

Adekvataus „kitam“ pasauliui ir savo galimybėms dialogas nusako civilizuotos, brandžią kultūrą pasiekusios tautos ir jos valstybės būvį.

Šis principas išryškina ir anksčiau aptartą atvirumą, ir dar labiau patį gebėjimą suvokti save ir aplinkinį pasaulį bėgančio socialinio laiko bei kintančios socialinės erdvės kontekste. Taip pat – remiantis plačiu, o kartu ir kritišku, išankstinės nuostatos to konteksto suvokimu – gebėji- formuoti ir priimti toliaregiškumu išsiskiriančias soci- ūo veiksmo, vadybinės elgsenos programas.

Socialinį laiką suprantame kaip gyvenamojo laikotarpio aktualijas, dominuojančias vertybes ir jomis prisodrintus mikro-, mezo- ir makrosodalinius santykius, kurie įspaudžia savo antspaudą socialiniams veikėjams.

SUBSIDIARUMO IMPERATYVAS

Tai yra „mažesnio“, silpnesnio socialinio segmento teisių, prilygstančių ar lygiaverčių „didesniojo“, stipresniojo segmento teisėms, garantavimas. Taip pat pripažinimas, kad „mažesnysis“ yra autonomiškas ir pajėgus atlikti tas pačias funkcijas kaip ir „didesnysis“. Ir tik dėl savaiminio pastarojo dominavimo „mažesnysis" reikalauja papildomo dėmesio ir „globos“. Dėl tokios tolerancijos ir dėmesio ne tik sustiprinamas „mažesniojo“ segmento savipakankamumas, bet ir atsiranda viena iš pamatinių sąlygų (kad ir kaip būtų keista), garantuojančių „didesniojo“ segmento savipakankamumą, socialinės raiškos (ar funkcionalumo) visavertiškumą. Priešingu atveju įsi­tvirtinęs „didesniojo“ dominavimas, žvelgiant iš platesnių pozicijų, veda prie jo deformavimosi, o tai reiškia – ir prie bendražmogiškojo, civilizacinio jo išsigimimo.

Subsidiarumo imperatyvas įtvirtina turininę, prasminę segmentų tarpusavio priklausomybę ir garantuoja viso sociumo gyvybingumą – subalansuotą tvarumą.

Šį imperatyvą lengviau suvoksime išskleidę socialinių segmentų ir jų tarpusavio priklausomybės grandinę: asmuo-šeima-darbovietė-teritorinė bendruomenė-kor- poracija (asociacija)-valstybė-valstybių sandrauga. Suprantama, kad kurio nors vieno segmento „pasiligo- jimas“ lemia visų kitų „negalavimus“. Vadovaujantis subsidiarumo imperatyvu galima spręsti apie dvasinę individo ir visuomenės kultūrą apie pilietinės visuomenės brandą, apie politinį valstybę tvarkančių institucijų sąmoningumą, apie tautos ir valstybės sutarimą jų integralumą bei tęstinumą ir t. t.

Žvelgiant į lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę, tiesiog plika akimi matyti subsidiarumo imperatyvo pažeidimai – dažnas didesnėmis galiomis disponuojančio dominavimas ir net akiplėšiškumas.

Subsidiarumo imperatyvas, jo laikymosi praktika ypač aktuali bendraujant tautoms, įveikiant „didžiųjų" tautų savaiminį spaudimą „mažosioms“. Apie jį garsiai buvo kalbėta plečiant Europos Sąjungą, bet dabar kažkodėl aprimta...

Įsimintinas Lenkijos lietuvių bičiulių draugijos įkūrėjo ir jos ilgamečio pirmininko profesoriaus Leono Brodovvskio pastebėjimas: jeigu lietuvių ir lenkų santykis yra 1:10, tai ir dėmesio, atjautos lietuviams turėtų būti dešimteriopai daugiau...

KONSENSUSO (PILIETINIO SUTARIMO) IMPERATYVAS

Subsidiarumo imperatyvas susijęs su vertikaliaisiais, vienaip ar kitaip hierarchizuotais socialiniais santykiais, o štai konsensuso imperatyvo atveju dėmesys fokusuojamas į lygiavertes arba lygiagrečias pozicijas užimančių „partnerių“ santykius, t. y. į horizontaliai susiklosčiusių socialinių santykių tinklainę.

Socialiniai vienetai (institucijos, organizuotos žmonių grupės, atskiri asmenys) turėtų sąveikauti atsisakydami vienos kurios nors pusės dominavimo, ne nurodinėdami, kokią poziciją kita pusė privalo užimti, o postuluodami abipusę įtaką bei supratimą.

Šiuolaikiniams lietuviams gana būdinga vadinamoji monologinė pozicija, t. y. tik savęs teigimas. Politikoje, pavyzdžiui, netgi priešingų pusių dialogas – retas dalykas, nekalbant jau apie poliloginį klausimų sprendimo būdą. Pastarasis gali atsirasti tik giliai įsisąmoninus bendresnių, aukštesnių tikslų siekiamybę. Tokiais tikslais turėtų būti: nacionaliniai interesai, socioetnosistemos tvarumas bei tęstinumas, visuotinė gerovė, supratimas, kad skurdo priežastys – ne atskirų žmonių elgsena, o visuomenės sąmoningumas ir valstybės tvarkymosi praktika.

Nors tai gal ir ne klasikinė konsensuso kultūros iliustracija, bet prisiminkime vabzdžių – bičių ar skruzdžių – gyvenimą: jos nemaištaudamos atlieka kiekvienai skirtą vaidmenį. Žvelgiant iš čia į „lietuviškąją tikrovę", didelį nerimą kelia savaip legitimizuotas konsensuso kultūros siaurėjimas, atskirų valstybės institucijų ir socialinių grupių nesusikalbėjimo, netgi konfrontacijos sklaida. Dažna kilnius tikslus skelbianti organizacija metams kitiems prabėgus apmaudžiai subyra tik dėl nesusikalbėjimo.

Nuo konsensuso kultūros, nuo abipusėmis nuolai­domis siekiamo sutarimo priklauso ne tik sugyvenimui privalomo bendruomeniškumo „norma", bet ir keitimasis socialiniam veiksmui būtina informacija bei patirtimi. Tik taip elgiantis gali būti laiduotas toliaregiškesnių, efektyvesnių sprendimų priėmimas bei jų įgyvendinimo praktika. Konsensuso kultūra (jeigu ji puoselėjama jau nuo mokyklos suolo) padeda įveikti spontaniškai, dėl socialinės raidos netolygumo atsirandantį susvetimėjimą, susipriešinimą. Apskritai nuo šios kultūros priklauso ir eilinių tautos narių jungtis, ir visuomeninių bei politinių struktūrų sąveika, ir organizacijų bei valstybės institucijų veiklos darnumas. Pilietinio sutarimo kultūra vaizdžiai nusako integralumo, sinergijos, gyvybingumo sklaidos lygį.

Pagal subsidiarumą bei konsensuso kultūrą mes galime labai lengvai atsekti ir politinių jėgų, ir visuomenės pilietinės brandos, taip pat tautos ir jos valstybės suartėjimo, t. y. vienovės arba atskirties, laipsnį.

KOMUNITARIZMO IR PRIVATUMO DERMĖS IMPERATYVAS

Žmogus – socialinis gyvis, yra teigęs Aristotelis. Kad ir kaip žiūrėtume, žmogaus prigimtyje kirba bendruomeninio sugyvenimo pradas. Jis prasiveržia pačiais įvairiausiais pavidalais: nuo fizinės savisaugos užsitikrinimo iki gyvenimo įprasminimo bendrai suprantamais simboliais, meno formomis. Tačiau žmoguje taip pat kirba ir individualybės realizavimo siekis, netgi atviro indivi­dualizmo, egocentristinės pozicijos įtvirtinimo siekis (jis ryškesnis vakariečių nei rytiečių prigimtyje). Antai nebrandžios demokratijos šalyje verslininkui tiesiog sunku (o gal ir nepriimtina) suvokti, kad nacionaliniai interesai yra aukščiau jo, t. y. privačių, interesų. Tokią mąstyseną skatina ir valstybės politika, jeigu ji yra linkusi prikištinai demonstruoti liberalizmu pridengtą savo diktatorystę. Vokietijos (kuri priklauso brandžios demokratijos šalių kategorijai) konstitucijoje teigiama, jog privati nuosavybė turi tarnauti bendriems nacijos interesams. To negalėtume pasakyti apie savo valstybės praktiką – greičiau čia elgiamasi priešingai...

Suprantama: kolektyvizmas, jeigu jis tampa dominuojančiu, gali slopinti individualias kūrybines asmens galias. Bet kita vertus – tos galios gali būti gausinamos tik dėl įgyto kitų žmonių pripažinimo. Kolektyvizmo ir individualizmo (lygiai kaip ir komunitarizmo ir privatumo) santykis skirtingose kultūrose yra susiklostęs skirtingai. Pavyzdžiui, Japonijoje asmens ar grupės individualybė, net ir pavaldi kolektyvizmui, dar ir šiandien duoda didesnį rezultatą. Taip ar panašiai susiklostė tradicijos ir kitose Rytų šalyse.

Susidarius saugesnėms gyvenimo sąlygoms ir ypač išsiskleidus vartojimo tendencijai, egocentristinis žmogaus prigimties pradas ima blokuoti prigimtinį bendruomeniškumą, bendruomeninių interesų paisymą. Tai viena priežasčių, kodėl, suirus komunizmo ideologija grįstai politinei-ekonominei sistemai, komunitarizmo idėja net Vakarų pasaulio šalyse įgauna ne tik kitokią, palankesnę, interpretaciją, bet ir didesnę socialinę paklausą. Komunitarizmo paklausa kyla ir iš žmonėms būdingo prigimtinio bendruomeniškumo, ir iš grynai praktinių interesų, siekiant socialinės tvarkos ir kultūros tęstinumo. Ta vadybos praktika, kuri sugeba visa tai suvokti ir įvertinti, visada laimi kur kas daugiau nei grindžiama tik ekonominių interesų primatu ir netgi jų presingu.

Siekiant bendro socioetnosistemos gyvybingumo turi būti laikomasi tarp individualių ar grupinių (privačių) interesų ir bendrųjų arba bendruomeninių (komunitsrinių) interesų dermės. Imperatyvas akcentuoja, kad egocentristinių interesų persvara atsirado nunykus bendruomeninei sanklodai (t. y. Gemeinschaft visuomenės tipui); kad pernelyg gilias šaknis suleido savanaudišikumu paženklintas, pasaulinės kapitalizmo sistemos išpuoselėtas vartojimo ir juslinių poreikių tenkinimo kultas. Jis pažeidžia ne tik būtiną organišką socioetnosistemos integralumą, destabilizuoja bendrąją socialinę situaciją, bet dėl to dar ir apsunkina grynai individualių, taip pat ir grupinių, atskiros organizacijos interesų bei tikslų siekimą. Individualizmo, privatumo dominavimo atveju bendrieji tautos, visuomenės (ir net civilizacijos) egzistenciniai tikslai išsprūsta iš akiračio.

Rimtą susirūpinimą kelia tai, kad komunitarizmo privatumo santykis Lietuvoje yra esmingai pažeistas, kad įsigalėjusi ir privati, ir valstybinė elgsena linkusi ir toiau slopinti privalomą komunitarizmo „normą".

DVASINGUMO (IDEALIŲJŲ VERTYBIŲ) IR MATERIALUMO (DAIKTTIŠKOJO PASAULIO) DERMĖS IMPERATYVAS

 Žmogui iš gamtos pasaulio išsiveržti padėjo ne tik įrankiai ir technologijos, bet ir meno pasauliui priskirtinų artefaktų, kultūrinio elgesio normų, kultūrinės atminties, taip pat ir transcendencijos įprasminimo simbolių kūrimas. Be šių dvasinių pastangų neįsivaizduojami ir technologiniai laimėjimai. O ir pati žmonija be dvasinio gyvenimo kūrimo būtų panašesnė į tobuliausiai organizuotų vabzdžių bendruomenę. Jau neandertalietis gyveno kurdamas tuos simbolius ir susimąstydamas apie savo gyvenimo prasmę. Jau jo dvasia bandė įveikti kūno (materialumo) jam uždėtą kiaukutą.

Šiuolaikinis agresyvus, su niekuo nenorintis taikytis vartojimo kultas, kornukopija, instrumentinio proto (visur ieškančio ir siekiančio vien apčiuopiamos naudos) ekspansija ir pan. – visi šie civilizaciją lydintys reiškiniai, rodos, intuityviai jungiasi tam, kad iš pamatų sugriautų dvasinės kultūros palikimą, kurį dabartinėms tautoms ir žmonijai yra palikę prieš šimtmečius ir tūkstantmečius gyvenusios ir savo dvasinio gyvenimo patirtį kaupusios kartos. O juk istorinė kultūrinė žmonių, tautos atmintis, išmintingas jos praktikavimas kaip tik ir yra vienas pamatinių dvasingumą įtvirtinančių būdų. Dvasinė kultūra, jos puoselėjimas gali būti prilyginti grafito vaidmeniui atominių elektrinių reaktoriuose: ši medžiaga blokuoja grandininę atomo reakciją ir radiaciją. Nereikia net įrodinėti, jog susilpnėjus dvasingumo pradui civilizacijos „negatyvas" ir jo radiacija prasiveržia tik su didesne jėga...

Neatmestina prielaida, jog amerikietiškojo gyvenimo kornukopiškumas (arba tiesiog „amerikonizacija") tarsi savaime provokuoja konfliktą su tomis kultūromis bei civilizacijomis, kurios išpažįsta kitokį mąstymo ir gyvenimo būdą.

Turėtume blaiviai mąstyti bei pripažinti ir tą neabejotiną tiesą, jog negali būti įvairių organizacijų ir kitų socialinių konstrukcijų sklaidos, o ir kūrybos – be griovimo; kad naujo, tobulesnio įteisinimas dažniausiai savaime atmeta tai, kas yra sena, atgyventa. Bet nesunku pastebėti, kad griovimas arba istorijos sukaupto kapitalo nurašymas, jeigu jis dorai nesureguliuojamas ir nesunorminamas, spartėjančių pokyčių sąlygomis pavirsta netgi savotiška manija ir lenktyniavimu. Netgi blogio dominavimu. Kartais garsiai, o dažniausiai tyliai nurašoma ir tai, kas gali būti pritaikyta naujam funkcionavimui. Ignoruojant net ir tai, kas apskritai sudaro žmogaus ir tautos, kultūros ir civilizacijos prasmę, egzistencijos pagrindą ir lemia žmonijos ateitį.

Aptariamas imperatyvas akcentuoja socialinį atsargumą: siūlo elgsenos, veiksmo saikingumą. Kitaip tariant, akcentuoja sacrum ir profanum pusiausvyros paiešką ir išsaugojimą.

SEGMENTACIJOS (DIFERENCIACIJOS) IR VIENIJIMOSI (INTEGRACIJOS) DERMĖS IMPERATYVAS

Postmodernus visuomenės būvis neįsivaizduojamas be skaidymosi, be specializuoto arba individualizuoto (neretai netgi aiškiu savanaudiškumu paženklinto) atskirų fragmentų funkcionavimo. Nesvarbu, ar tai būtų superstambaus, teritorialaus sociumo, ar tik atskiros organizacijos darbo kolektyvo lygmuo. Svarbiausia: segmentacijos sklaida įtvirtina išsamesnę, mažiau varžomą atskirų fragmentų, atskirų socialinių monadų kūrybinių galių raišką, jų plėtrą. Greit kintančiomis sąlygomis sociumo segmentacija sustiprina jo gyvybingumą. Sociumo pajėgas gausina ir socialinė trintis, socialinės įtampos, atsirandančios tarp savąsias pozicijas natūraliai energingiau užimančių ir jas ginančių segmentų. Apskritai segmentacija prasideda jau nuo skirtingo amžiaus žmonių skirtingų pozicijų, nuo skirtingos socialinių grupių reakcijos į gyvenamojo meto iššūkius.

Socialinė segmentacija rodo demokratiškumo dimensiją, jos poreikį ir praktinį įteisinimą ir įsiteisinimą. Pagaliau socialinė segmentacija sutampa su pačios gamtos pastangomis kurti ir įteisinti įvairovę. Čia viskas vyksta ne tik natūraliai, bet ir „išmintingai"...

Betgi... Segmentacija reiškia ir atskirų monadų bei fragmentų nesusikalbėjimo, susvetimėjimo, jų tarpusavio konkurencijos ir aiškios kovos sklaidą. Ji, peržengusi tam tikras ribas (tapusi bekompromisė), ir atskirą organizaciją, ir visą socioetnosistemą daro nebeorganizuota ir nebepajėgia spręsti ne tik strateginio pobūdžio klausimus, t. y. ilgalaikes programas, bet ir grynai taktinio, egzistencinio pobūdžio uždavinius. Deja, visą tokio pobūdžio dramą pernelyg dažnai galime regėti plika akimi.

Su segmentacija, kaip socialinio gyvybingumo forma, aktualėja ir „jungiamosios medžiagos" segmentams paieška ir įtvirtinimas. Tiesiai kalbant, aktualėja bendrųjų vertybių, bendrosios kultūros vaidmuo. Ir – žinoma – dvasingumo, taip pat tolerancijos kitoniškumui vaidmuo. Suprantama, kad kiekvienu konkrečiu socialiniu laiku ir kiekvienoje konkrečioje teritorijoje (ar sociume) „jungiamoji medžiaga" bus kitokia. Vienokio pobūdžio ji bus neformaliųjų santykių lygmenyje ir kitokio – formaliųjų ar oficialiųjų. Vienokio pobūdžio ji bus individų bendravimo, kitokio – pragmatinius uždavinius sprendžiančių organizacijų ir dar kitokio – visos valstybės lygmenyse. Aišku viena: „jungiamosios medžiagos" (segmentų koherentiškumo) paieška negali būti grindžiama vien pragmatiniais, vien materialaus ar juslinio žmonių gyvenimo inspiruojamais interesais. Ji turi „užkabinti" prigimtinį žmonių balsą. Privalo jj pakylėti virš daiktų, virš materialumo. Privalo sustiprinti dvasinį pasaulį ir jį visais įmanomais būdais plėtoti.

Taigi nuolat turi būti mąstoma apie sacrum pozicijas, jų sklaidą. Apie sacrum elementų iškėlimą prieš pro faniškumą.

KULTŪROS NORMATYVUMO IR MODULUMO DERMĖS IMPERATYVAS

Postmoderniajam pasauliui būdinga ne tik socialinė delokalizacija (nuvietinimas, išvietinimas, atsitraukimas nuo tradicijos), kultūros eksteritorialumas (teritorinių ribo- ženklių naikinimas), bet ir fragmentiškumas, laikinumas, kaleidoskopiškumas, įvairių formų mimikrija, t. y. lankstus prisitaikymas prie aplinkybių (netgi atsisakant to, kas yra autentiška, individualu). Postmodernizmui būdinga sociomutagenezė – negrįžtantys prigimtinės kultūros bei tapatybės pokyčiai, kultūrinis išsigimimas ir pan.

Visa tai – objektyvūs, socialinį vyksmą spartinantys, jo kryptingumą lemiantys moduliniai reiškiniai. Bet tai nereiškia, jog jie gali būti „paleisti" savieigai ir jiems duota visiška laisvė užkariaujant visas socialinės organizacijos erdves, darkant žmogaus ar tautos gyvenimą. Valstybė tam ir yra, kad slopintų globalizacijos skleidžiamą negatyvą. Ji disponuoja gana gausia priemonių palete. O kaip ji, valstybė, elgiasi iš tiesų? Pavyzdžiui, gana prieštaringą poziciją šiuo požiūriu užima šiuolaikinė teisė. Iš pirmo žvilgsnio ji tarsi „bylinėjasi" už kultūros sunorminimą. Bet savo praktiniais žingsniais, pati ignoruodama kultūros tradiciją ir jos skiepijamą elgsenos „padorumą", ji daugeliu atvejų remia kultūros modulumą ir net dorovinį nihilizmą, kuris nebetelpa į jokius sveiko proto rėmus.

Modulumą nusakantys reiškiniai gali (ir privalo) egzistuoti, gali (ir privalo) būti pripažinti, bet tik su viena neginčijama sąlyga. Intensyvių transformacijų, taip pat akivaizdžiai besiplėtojančių socialinių deformacijų (neigiamų reiškinių) sąlygomis privalu skirti kur kas organizuotesnį dėmesį bendrajai kultūrai. Tai ji savo natūralumu bei visuotinumu labiau nei teisė ar teisėsauga gali veikti socialinę elgseną ir jos sunorminimą. O tai reiškia, jog privalu nuolatos ir atsakingiau rūpintis pamatinėmis humanitarinėmis vertybėmis, palaikančiomis demokratinės bei pilietinės, taip pat ir tautinės kultūros tęstinumą, etnokultūriniu paveldu ir praktiniu jo panaudojimu. Kur ir kas tuos dalykus akcentuoja? Bendrojo lavinimo mokykla? Universitetai?..

Neįmanoma tikėtis ateities, lygiai kaip neįmanoma tikėtis socialinės tvarkos, didesnio egzistencijos prasmingumo, jeigu įsigali superpragmatiškųjų organizacijų, net ir valstybinių, bei žiniasklaidos pamėgta praeities užmiršimo, neigimo, nurašymo pozicija. Ji akcentuoja vien modulinę (nepastovią, nuolat kintančią ir kurpiamą iš atsitiktinių elementų) kultūrą, modulinį socialinio vyksmo subjekto pasirodymą bei jo, tik kaip vartotojo (arba kaip šoumeno), elgsenos konstravimą. Įsigalėjus tokiai pozicijai, ateitis tampa neprognozuojama. Socialinė organizacija tampa panaši į poligoną, kur nedraudžiamai gali siautėti įvairiausi „skersvėjai" ir deformacijos, savo šaknis suleidžiančios į socialinės patologijos reiškinius.

Nuostolingiausia, kai kultūros modulumu, nuo kultūrinės tradicijos išsilaisvinusia elgsena „užsikrečia" ne tik jaunoji karta, ne tik politinės struktūros, bet ir intelektualinės pajėgos. Tai rodo, kad mimikrija, t. y beapeliacinis prisitaikymas, atmetantis tradicinę, kultūros sunormintą elgseną, jau yra tapusi vienu dominuojančių tautos ir jos valstybės požymių.

INTELEKTO IR VEIKSMO DERMĖS IMPERATYVAS

Modernėjant pasauliui visuomenės intelektas tampa kapitalu, keliančiu savo kainą. Daugiau negu akivaizdu, kad šis kapitalas vis labiau lemia tautos, visuomenės, žmonijos likimą ir labiausiai –negausios tautos, jos autentiškumo civilizacijoje išsaugojimą. Socialinis pasaulis sparčiai kinta, sudėtingėja jo struktūros, visuminio vyksmo sąlygos, auga stochastiškumo (t. y nenuspėjamumo, neapibrėžtumo, stichiškumo) lygis. Visa tai reiškia, jog intelekto vaidmuo, „bylinėjantis" kad ir su stochastiškumu, yra ypatingas, išskirtinis. Tai taip pat reiškia, kad nūdienos pasaulyje daugiau laimi ta šalis, ta valstybė, kuri ne tik sugeba sėkmingiau plėtoti intelektualinę kultūrą, bet ir suranda geresnių ekonominių, politinių, teisinių, socialpsichologinių ir kitų būdų skleistis, organiškiau suvienyti intelekto ir veiksmo struktūras.

Jeigu politiniame veiksme ima reikštis neišprusimas, nesugebėjimas suvokti determinacinių ryšių ir ypač amoralumas – socialinių destrukcijų grandinė ima garsiau „džeržgėti". Many tina, kad tai labai artima arba net prilygsta tautos „išsivaikščiojimo" bei valstybės ardos bacilai.

Intelekto ir veiksmo dermės imperatyvas atkreipia dėmesį ir į tautos „kūrybinę mažumą", t. y. turtingesne, pasionariškesne prigimtimi apdovanotą žmonių dalį, jos padėtį, realų jos dalyvavimą organizacijos, visuomenės ir valstybės gyvenime. „Kūrybinė mažuma" – genetinis tautos aukso fondas, kuriuo disponuoti valstybė privalo itin atsargiai ir sumaniai. Nuo jo sunaikinimo bei užslo- pinimo okupantas ar aneksuotojas ir pradėdavo. Blo­giausia, kai toks dalykas vyksta savo pačių statytuose ir, rodos, saviškių kontroliuojamuose namuose.

Žmogaus mintis lemia jo veiksmą. Analogiškai galėtume teigti, kad pažangos kelias ten, kur tautos intelektualinė kultūra turėtų teigiamai lemti jos organizacinių struktūrų (ypač valstybinių) veiklą, jų kryptingumą. Betgi... Socialinio veiksmo arenoje įsitvirtinus finansinėmis, politinėmis, teisėkūros bei teisėsaugos galiomis, taip pat vienakrypte žiniasklaida disponuojančioms struktūroms, intelektualinei kultūrai atstovaujančios, ją palaikančios struktūros neretai atsiduria „paraštėse", netgi stumte nustumiamos į užribį. Jų potencialas dažniausiai panaudojamas tik tiek, kiek tai sutampa su anomis galiomis disponuojančių struktūrų interesais. Įsitvirtinus tokiai praktikai, intelektualinės struktūros ima gyventi savo, į ezoteriškumą, „psichologinę emigraciją", politinį irzlumą linkusį gyvenimą. Arba, negaudamos pripažinimo ir išėjimo į socialinę areną, lengviau pasiduoda (kaip ir anos, apsvaigusios nuo įgytų galių) degradacijos bacilai. Žodžiu, pralaimi abi pusės.

Spartėjanti raida ir jos prieštaringumas akivaizdžiausiai byloja apie minties, ypač strateginės – numatančios ir kuriančios gyvybingas raidos trajektorijas - stygių, apie pozityvios kritinės minties aktualumą.

NACIONALINĖS KULTŪROS IR SUPRANACIONALUMO DERMĖS IMPERATYVAS

Vienas pagrindinių modernaus pasaulio bruožų – jo virštautiškumas, t. y. supranacionalumas. Tai – objektyvus reiškinys, imanentinė socialinės evoliucijos savybė, persmelkianti visų tautų ir kultūrų, žengiančių modernizacijos keliu, gyvenimą. Tačiau ir civilizacija, ir kultūra, gali būti gyvybingos ir prasmingos tik savo įvairove, invariantiškumu. Įvairovė, jos plėtra turi kosminę, gamtos prigimtį. Daugiau negu akivaizdu, kad būtent kultūrtj invariantiškumas (multikultūralizmas) lemia socialines, civilizacines trintis, įtampas, kurios suteikia ir lokaliai socioetnosistemai, ir pačiai civilizacijai didesnį gyvybingumą. Imperijos, siekusios monokultūralizmo, anksčiau ar vėliau „pavargdavo" arba pereidavo į agresoriaus pozicijas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis savo pačios ir kitų tautų kultūroms.

Tauta gyvena pasaulyje ir pasaulis – tautoje. Vargu ar įmanoma surasti sterilią nuo kitų kultūrų įtakos nacionalinę kultūrą. Kiekvienas jos elementas dažniausiai atkartoja šalia esančių kitų kultūrų elementus, išsiskirdamas tik tam tikrais istorinio paveldo bei lokalumo sąlygotais niuansais. Visi gerai žinome: pagrindinis tautos ir pasaulio tarpininkas šiandien yra valstybė, įvairios politinės organizacijos, todėl jos privalo prisiimti ir visą atsakomybės kultūrų sąveikoje naštą. Pavojingiausia šioje sąveikoje situacija susidaro ten, kur suleidžia šaknis globalizmo ideologijos avangardas – vadinamasis multikultūralizmas, neigiantis bet kokius riboženklius, kultūrinės, taip pat ir etnokultūrinės tradicijos tęstinumą. Kai valstybė – tautos politinė bei administracinė organizacija – tik „skėsčioja rankomis"...

Šis imperatyvas veiksmo subjektus orientuoja į tai, jog supranacionalinė kultūra jokiu būdu neatmetama. Kad ir ji turėtų persmelkti visas žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenimo ir atskirų organizacijų raiškos formas bei erdves. Tačiau tautinės kultūros pagrindas turėtų būti adaptuojamos, transformuojamos įtakos, taip pat ir tos, kurias teikia technologinė modernizacija ir globalinė kultūrinė bei politinė integracija. Tik tokia įvairių įtakų „nacionalizacija", o kartu ir „hibridizacija" gali ne tik suteikti socioetnosistemai būtiną unikalumą, identiteto tęstinumą moderniajame pasaulyje, bet ir apskritai – taip didinant jos tvarumą – pagausinti ir autentišką jos indėlį į bendrą kultūros ir civilizacijos lobyną, t. y. pačiai civilizacijai suteikti didesnį humanistinį prasmingumą (šiuo atveju ypač ryškus pavyzdys gali būti Japonija).

Supranadonalumas, įgaudamas vis didesnę jėgą, natūraliai griauna tautiškumo statytas ir puoselėtas užtvaras. Tačiau kita vertus, pati socialinės organizacijos prigimtis gimdo ir gimdys, skatino ir skatins naujesnes, modernesnes lokalinės, tautinės kultūros raiškos formas. Kaip jas kurti ir atsirinkti? Tai problema, kurios nesuvokimas, juolab ignoravimas yra tolygus socialinės bei politinės organizacijos gyvybingtimui, tvarumui slopinti.

TAUTOS IR VALSTYBĖS VIENOVĖS (DARNOS) IMPERATYVAS

Absoliuti Europos valstybių dauguma remiasi kuria nors viena tauta, dažniausiai – etnine, rečiau – etniškai mišria, politine. Tauta, atlikdama istorinės atminties, kultūrinio paveldo išsaugojimo funkcijas, kartu atlieka ir politinio solidarumo įtvirtinimo funkciją. Tautos narių sąmoningumas, tapatybės pajauta valstybės karkasui suteikia stabilumo, o tauta per valstybę užsitikrina savo pačios tęstinumą. Valstybė – tautos saviteigos, saviraiškos ir sąveikavimo su pasauliu forma, nuolatinių, kasdienių problemų sprendimo būdas. Juo mažesnė tauta, juo labiau ji buvo maigyta istorinių aplinkybių, tuo jos ir valstybės darna turi būti labiau akcentuojama. Priešingu atveju tauta eis dūlėjimo, nykimo kryptimi, o valstybė vis labiau ims reikštis kaip privataus vietinio ir ypač tarptautinio kapitalo interesų sergėtoja. Politiniame jos organizme laisviau galės vešėti įvairiausios deformacijos ir destrukcijos.

Valstybė, atitrūkstanti nuo tautos, kaip dvasinėmis vertybėmis grindžiamos bendruomenės, neišvengiamai išsigimsta: jos struktūros biurokratizuojasi, korumpuojasi; pragmatiškumas ir savinauda agresyvėja. Tokia valstybė tarp kitų tampa beveide. Netgi baisiau: tokia valstybė nevalingai „eksportuoja" ne tik savo pasionarus (gyvybingesnę gyventojų dalį) – ji lengviau iš pasaulio priima (ir jam duoda) civilizacijos negatyvą. Todėl civilizuotai evoliucionuoti siekianti valstybė privalo puoselėti tautinę savivoką, savimonę jau vien dėl to, kad ne tik pateisintų, bet ir užsitikrintų savo egzistavimą. Valstybė – pasaulio kultūrinės įvairovės, dvasinio dėmens įtvirtinimo ir puoselėjimo būdas, praktinis mechanizmas.

Organiškesnis abipusis tautos ir valstybės ryšys, vienovės siekis prasideda nuo to, kaip verslininkas elgiasi su savo pavaldiniais, o valdininkas – su atsilankiusiu klientu. Jeigu kitam žmogui nerodoma pagarba – iš dalies kalta ir valstybė, neakcentuojanti vienos ir kitos pusės organiškumo. Ji bus kalta ir tada, kai asociacijoms nesuteikiama įstatymo iniciatyvos teisė; tada, kai neįsiklausoma į visuomeninių organizacijų balsą. Šiuolaikiniame spartėjančių kokybinių pokyčių pasaulyje ne mažiau svarbus, kaip jau pastebėjome, intelektualinės kultūros skleidėjos vadinamosios kūrybinės klasės (kūrybinės mažumos) plėtojimas ir realusis jos statusas visuomenėje. Būtent tokio kūrybinio, intelektualinio elito dėka gali būti užtikrinama ir organizacijų plėtra, ir moderni nacionalinė savivoka, ir geidžiama tautos bei valstybės vienovė.

Valstybinių švenčių renginiai, pakilios prakalbos, garbės kuopos žygiuotė Prezidentūros kieme ir pan. vargiai priskirtini prie tautos ir valstybės vienio įtvirtinimo, jeigu valstybinės institucijos (netgi universitetai) ir toliau ignoruoja istorinę atmintį ir tautinį sąmoningumą, orumą ir patriotizmą, jeigu ir vėl savo juodais sparnais tebesklando siauragrupiniai interesai ir niekada nepasisotinančio kapitalo jėgų valia, jeigu eilinis žmogus ir toliau paliekamas rūsčios realybės ėduoniui...

Tai tarsi ir papildomas bylojimas apie tai, kad tautos ir valstybės vienovė ir čia aptariamo imperatyvo laikymasis bene labiausiai priklauso nuo politinio veiksmo subjektų. Ta proga pravartu pastebėti, kad, ko gero, Mindaugui tapus valdovu organiškas lietuvių tautos ir valstybės ryšys buvo pradėtas įtvirtinti, o Mindaugą nužudžius – beveik nuosekliai gesintas...

MĄSTYMO SKLAIDOS IMPERATYVAS

 Apie jį galėtume ir nebekalbėti. Bet šis imperatyvas turi tik jam priklausančius kontūrus ir erdvę. Šiuo atveju prisimintina prieškario Lietuva. Deja, istorija jai atseikėjo tik du dešimtmečius. Tačiau kokie buvo tie dešimtmečiai! Iš istorinių griuvėsių atgimusioje valstybėje sugebėta taip pasidarbuoti, jog dvasinio, pasaulėžiūrinio, tautinio sąmoningumo ir susiklausymo pakako net ir po penkias­dešimties metų vėl atkuriant nepriklausomybę. Pakako, net praradus visą per tą trumpą dvidešimties metų laikotarpį sumeistrautą konstrukciją, praradus savo elitą ir elitizmo visuomenėje ir valstybėje tradiciją. Bet buvo pasėta sėkla ir ji net pašaliuose išleido daigus...

Pagrindinę, ypatingą misiją mąstymo sklaidoje tada atliko švietimo sistema – mokyklų tinklas, universitetinis ugdymas. Tačiau tautos atgimimo dvasia, jos įvalstybinimas vyko turbūt visose tautos-visuomenės ląstelėse ir valstybės-administracijos institucijose bei struktūrose. Čia prisimintinos ir starto pozicijos: S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, Maironio ir kitų iškilių asmenybių įtaka; knygnešių žygdarbis; Aušros ir Varpo leidiniai bei daugelis kitų artefaktų. Sulaukęs savo istorinio momento, lietuvių tautinis ir valstybinis sąmonėjimas (tarsi ilgas sausras atlaikiusi grybiena) plėtėsi ir gilėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija. Visai tikėtina: būtume žengę koja kojon su Skandinavijos šalimis.

O kaip šiandien? Socialinis pasaulis plečiasi ir sudėtingėja tiesiog mūsų akyse, tad ir mūsų išmintis, įsiklausymas į tą plėtimąsi privalėtų irgi adekvačiai skleistis ir gilėti. O kaip iš tiesų? Matome gana prieštaringą situaciją. Na, kad ir minties (intelekto) atskirtį nuo veiksmo. Betgi žinome ir kitą, ne mažiau karčią tiesą: ne tik atskiro žmogaus, bet ir kolektyvinio proto imlumas turi savo ribas. Štai nuo čia prasideda visos socialinės dramos ir tragedijos. Ne tik atskiro žmogaus, ne tik tautos bet ir civilizacijų... Ypač kai susimąstome ne vien apie kolektyvinio proto imlumą jo sankaupas (pagal mastą – neįtikėtinas!), bet ir apie jo praktinį panaudojimą.

Žinoma, ne imperatyvų formulavimo „lenktynėse" išryškėja pagrindinė mąstymo sklaidos skatinimo problema. Ją rodo mūsų civilizacinė negalia, mūsų negebėjimas priešintis įsisenėjusio (dar nuo sovietinės okupacijos metų) sociopolitinio mąstymo krizės simptomams. Vienas tipiškiausių susiaurinto mąstymo požymių – mūsų valstybės asmenų pamėgtas kreipinys: „Lietuvos žmonės!" Ar galime įsivaizduoti, kad taip į savo tėvynainius kreiptųsi Prancūzijos, Rusijos ar Lenkijos prezidentai?.. Bet tikroji mąstymo sklaidos problema, ko gero, bus tai, kad vėluoja (o gal ir blokuojamas) ne tik teorinis, bet ir grynai pilietinis kintančios socialinės realybės pažinimas, nerimą keliančių socialinio vyksmo trajektorijų išsiaiškinimas ir suvokimas. Vėluoja ir praktiškoji vadybinė elgsena tvarkant privačių organizacijų ir savivaldybių veiklą pavienių piliečių reikalus ir valstybės institucijų darbą. Vietoj dvasinių, patriotinių vertybių jaunajai kartai brukamas žmogaus asmenybę naikinantis merkantilizmas, o vietoj mąstymo ir jo pavertimo veiksmu – vien žinojimo „kompiuterizacija". Atrodo, kad ir mokykla, jeigu joje jaunosios kartos ugdymas atliekamas formaliai, be pedagoginio pašaukimo ir išradingumo, be pilietinio veiksmo ugdymo, prisideda prie tautos, prie visuomenės bukinimo ir įvairių deformacijų ir net visuotinį pobūdį įgyjančių krizių.

***

Suformulavome ir apibūdinome dvylika pilietinį bei politinį sąmoningumą ir veiksmą nusakančių imperatyvų. Juos lėmė mūsiškė, lietuviška, realybė. Kaip jau buvo minėta, dvylika – grynai simbolinis skaičius. Jų gali būti ir mažiau, ir daugiau. Skonio reikalas... Bet ir pateiktieji leido lakoniškesne forma ir aprašyti susiklosčiusią Lietuvoje situaciją ir ieškoti iš jos išeičių. Daugeliui mūsų nerimą kelia ir užslenkanti demografinė krizė, ir dvasinis, socialinis tautos „išsivaikščiojimas", ir toji iš netolimos praeities atsinešta „komjaunuoliška kupra", t. y. savo nacionalinio orumo ir interesų sąskaita būti sąjungoje su kuriuo iš „vyresniųjų brolių" (dar blogiau, kai pripažįstami du ar trys ir siekiama jiems įsiteikti), ir bendras valstybės integralumo, jos ideologinio arba strateginio kryptingumo stygius. Gaištamas laikas, skirtas suvokti, jog esmingai keičiantis pasauliui, esmingai keičiasi ir sąlygos, nuo kurių priklauso tautos tęstinumas ir valstybės tvarumas. Kartu su supermodernaus pasaulio sklaida tiesiog akyse tirpsta tradicinis įvardintų bruožų įtvirtinimo mechanizmas. Tai reiškia, jog būtina kitaip, išmintingiau, susitelkus jį stebėti ir drąsiau ieškoti jo atnaujinimo būdų.

Daugeliui gali susidaryti vaizdas, jog tai, apie ką kalbam, yra retrogradiška. Kad puoselėti tautiškumą ir net valstybinį patriotizmą nėra jokios būtinybės. Kad visam tam tiesiog nėra rimtesnių priežasčių, nėra ir fizinių priešų. Gerai būtų, jeigu taip būtų... Priešų pakanka. Tik jie su visai kitais, netradiciniais veidais. Bet pirmiausia: ar įmanoma išsaugoti humanistinę kultūrą ir ja naudotis kad ir vardan integruotų centrų (tautų, valstybių), kurie sudarytų tvirtesnę, labiau integruotą pasaulio tinklainę, jeigu lokaliuose centruose nurašoma istorinė atmintis ir ne šimtais, o tūkstančiais metų kurtas etnokultūrinis paveldas? Atsakymas labai aiškus. Viso to atsisakius, tik dar plačiau atveriami vartai suzombėjimui ir nužmogėjimui. Taigi, priešų turime. Na, kad ir globalizmo ideologijos pastangos „užgrobti pasaulį", stiprinant savo avangardą – multikultūralizmą. Kas vietoj dvasinių, tradicinių vertybių siūloma? Kornukopija, pasak Z. Brzeziriskio, t. y. fiziologinių juslių laisvė ir visko visur vartojimo kultas. Suprantama, iš čia – ir siauragrupinių, ir grynai individualistinių interesų plėtra. Priešų įvardinimą baigsiu tuo, jog savaip į dvasinį pasaulį, į tautos tęstinumą ir valstybės tvarumą kėsinasi ir daugelio nusiteikimas tapti tik pasaulio piliečiu. Neonomadai globalizmo ideologijai labai parankūs jau tuo, kad savaime ardo tradicinius riboženklius ir plečia erdves rinkos fundamentalizmui.

Kaip matome, rimtų trikdžių, o kartu ir paskatų nacionalumui ir patriotiškumui, tautiškumui išlikti ir valstybingumui gyvuoti apstu. Tauta, kuri po truputi praranda savo istorinio ir civilizacinio vaidmens suvokimą (t. y. istorijos subjekto supratimą ir jo realizavimą), iškrenta iš civilizacinio vyksmo. O ir valstybė, nesuvokianti šių reiškinių esmės, taip pat nebeatlieka jai skirto vaidmens. Ją pačią ima graužti irimo ėduonis... Visuotinės krizės požymiai įgauna visuotinės mutacijos pavidalą. Esant tokiai situacijai ir tauta, ir jos valstybė tampa nepajėgios pasipriešinti šešėliniams globalios integracijos padariniams, kurie visada kėsinasi į kultūros prasme tvarų, integralų socialumą.

Jeigu pripažintume, kad dabartinė Lietuvos valstybė, apskritai lietuviškoji socioetnosistema užkrėsta deformacijomis ir yra nepakankamai įgali civilizacijos vyksme – tai, ko gero, būtų panašu į startines pozicijas keičiant esamą situaciją į geresnę. Tada ir tokį „susimąstymo" būvį, kalbant kibernetikų kalba, galėtume įvertinti kaip bifurkacinį. Tai reikštų, kad iš to paties būsenos taško galėtų nusidriekti kokybiškai skirtingos lietuvių tautos bei jos valstybingumo raidos trajektorijos, kurios rodytų „ropštimąsi" iš marginalaus būvio. Tai galėtų atsitikti, tarkim, piliečiams aktyviau, išmintingiau dalyvaujant valstybės gyvenime (ypač rinkimuose). Jei valdžioje atsidurtų padoresnės politinės jėgos ar iškilesnės asmenybės. Jei įvyktų koks nors proveržis intelektualiame, politinės sąmonės ir kultūros pasaulyje, pavyzdžiui, jei būtų skleidžiama adekvatesnė informacija apie susiklosčiusią realybę ir įgyvendinamos rimtesnės korekcijos vadybos strategijoje. Netgi jei įvyktų kokia nors stichinė nelaimė ar demografinė katastrofa... Privalu pastebėti, kad ir integravimasis į ES nuo pat pradžių turėjo būti laikomas ne strategija, o taktine priemone, kuri padėtų siekti strategiškai svarbesnių, tautos tęstinumą garantuojančių ir grynai nacionalinių tikslų (panašiai kaip elgiamasi Lenkijoje).

Prisiminkime mūsų protėvius. Tai jie, įtvirtindami labai turtingą savo dvasinę kultūrą, savo tapatybę ir galimybę išlikti, rankomis(!) pylė piliakalnius, pastatė daugybę pilių. Daugelis tų piliakalnių buvo visai ne piliakalniai, o šventikalniai, t. y. tikrų tikriausios teritorinių bendruomenių šventyklos po atviru dangumi – krikščioniškų bažnyčių ir cerkvių analogai. Tas labai tankus piliakalnių ir šventikalnių tinklas mūsų protėviams padėjo išlikti, sukurti savo valstybę. Betgi pastaroji kažkaip „išslydo" jiems iš rankų. Tačiau kai kurie išskirtiniai jų tapatybės ženklai, elementai išliko iki mūsų laikų. O patys piliakalniai, šventikalniai? Jie liko mūsų, t. y. jų ainių, pamiršti ir netgi dergiami... Po nedovanotinos užmaršties ir plebėjiškumo sluoksniu stūkso tai, kas iš tiesų yra neįkainojamas mūsų bendros Europos kultūros ir civilizacijos įrodymas. Ir unikaliausias turtas...

Visa tai byloja apie būtinybę įvairiausiais aspektais – sociosofiniu ir istoriosofiniu, politologiniu ir kultūrologiniu – plėtoti bendrą lietuvių tautos (sudarančios absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą) socioetnogenezės, taip pat ir Lietuvos valstybingumo strategijos teoriją. Ypač ji turėtų būti skatinama ir populiarinama aukštojo mokslo įstaigose: bakalaurų, magistrantų ir doktorantų studijose bei darbuose. Ar galime tokia pastanga šiandien pasigirti?

O laikas nelaukia. Lietuvių tauta ir jos valstybė dramatiškėjančių pasaulio iššūkių akivaizdoje negali likti – kaip dabar – „išsivaikščiojimo", kultūrinės ir ypač politinės dezintegracijos pozicijoje. Tai būtų artima ne tik savanoriškam tautos susinaikinimui, bet ir jos pastangomis kurtos valstybės išsigimimui.

2010, birželis

P. S. Jeigu skaitytojas priėjo prie šių Post scriptum eilučių, tikiu – jis susipažino su imperatyvų sąvadu, kurį autorius sumąstė kaip tautinio bei valstybinio sąmoningumo filosofiją. Tačiau tikiu ir tuo, kad skaitytojas (na, gal ne kiekvienas) gali prikišti autoriui neadekvatų realybės, kurioje visi mes gyvename, suvokimą. Ką gi, pasiteisindamas atsakysiu taip: kiekviena filosofija pakyla aukščiau realybės, ji linkusi priartėti prie fantazijos pasaulio. Betgi mąstymas, svajonė – vienintelis turtas, kurio niekas, ničniekas iš mūsų atimti negali.

Straipsnis yra atspausdintas žurnale „Naujoji Romuva“, 2010/4