***

Suformulavome ir apibūdinome dvylika pilietinį bei politinį sąmoningumą ir veiksmą nusakančių imperatyvų. Juos lėmė mūsiškė, lietuviška, realybė. Kaip jau buvo minėta, dvylika – grynai simbolinis skaičius. Jų gali būti ir mažiau, ir daugiau. Skonio reikalas... Bet ir pateiktieji leido lakoniškesne forma ir aprašyti susiklosčiusią Lietuvoje situaciją ir ieškoti iš jos išeičių. Daugeliui mūsų nerimą kelia ir užslenkanti demografinė krizė, ir dvasinis, socialinis tautos „išsivaikščiojimas", ir toji iš netolimos praeities atsinešta „komjaunuoliška kupra", t. y. savo nacionalinio orumo ir interesų sąskaita būti sąjungoje su kuriuo iš „vyresniųjų brolių" (dar blogiau, kai pripažįstami du ar trys ir siekiama jiems įsiteikti), ir bendras valstybės integralumo, jos ideologinio arba strateginio kryptingumo stygius. Gaištamas laikas, skirtas suvokti, jog esmingai keičiantis pasauliui, esmingai keičiasi ir sąlygos, nuo kurių priklauso tautos tęstinumas ir valstybės tvarumas. Kartu su supermodernaus pasaulio sklaida tiesiog akyse tirpsta tradicinis įvardintų bruožų įtvirtinimo mechanizmas. Tai reiškia, jog būtina kitaip, išmintingiau, susitelkus jį stebėti ir drąsiau ieškoti jo atnaujinimo būdų.

Daugeliui gali susidaryti vaizdas, jog tai, apie ką kalbam, yra retrogradiška. Kad puoselėti tautiškumą ir net valstybinį patriotizmą nėra jokios būtinybės. Kad visam tam tiesiog nėra rimtesnių priežasčių, nėra ir fizinių priešų. Gerai būtų, jeigu taip būtų... Priešų pakanka. Tik jie su visai kitais, netradiciniais veidais. Bet pirmiausia: ar įmanoma išsaugoti humanistinę kultūrą ir ja naudotis kad ir vardan integruotų centrų (tautų, valstybių), kurie sudarytų tvirtesnę, labiau integruotą pasaulio tinklainę, jeigu lokaliuose centruose nurašoma istorinė atmintis ir ne šimtais, o tūkstančiais metų kurtas etnokultūrinis paveldas? Atsakymas labai aiškus. Viso to atsisakius, tik dar plačiau atveriami vartai suzombėjimui ir nužmogėjimui. Taigi, priešų turime. Na, kad ir globalizmo ideologijos pastangos „užgrobti pasaulį", stiprinant savo avangardą – multikultūralizmą. Kas vietoj dvasinių, tradicinių vertybių siūloma? Kornukopija, pasak Z. Brzeziriskio, t. y. fiziologinių juslių laisvė ir visko visur vartojimo kultas. Suprantama, iš čia – ir siauragrupinių, ir grynai individualistinių interesų plėtra. Priešų įvardinimą baigsiu tuo, jog savaip į dvasinį pasaulį, į tautos tęstinumą ir valstybės tvarumą kėsinasi ir daugelio nusiteikimas tapti tik pasaulio piliečiu. Neonomadai globalizmo ideologijai labai parankūs jau tuo, kad savaime ardo tradicinius riboženklius ir plečia erdves rinkos fundamentalizmui.

Kaip matome, rimtų trikdžių, o kartu ir paskatų nacionalumui ir patriotiškumui, tautiškumui išlikti ir valstybingumui gyvuoti apstu. Tauta, kuri po truputi praranda savo istorinio ir civilizacinio vaidmens suvokimą (t. y. istorijos subjekto supratimą ir jo realizavimą), iškrenta iš civilizacinio vyksmo. O ir valstybė, nesuvokianti šių reiškinių esmės, taip pat nebeatlieka jai skirto vaidmens. Ją pačią ima graužti irimo ėduonis... Visuotinės krizės požymiai įgauna visuotinės mutacijos pavidalą. Esant tokiai situacijai ir tauta, ir jos valstybė tampa nepajėgios pasipriešinti šešėliniams globalios integracijos padariniams, kurie visada kėsinasi į kultūros prasme tvarų, integralų socialumą.

Jeigu pripažintume, kad dabartinė Lietuvos valstybė, apskritai lietuviškoji socioetnosistema užkrėsta deformacijomis ir yra nepakankamai įgali civilizacijos vyksme – tai, ko gero, būtų panašu į startines pozicijas keičiant esamą situaciją į geresnę. Tada ir tokį „susimąstymo" būvį, kalbant kibernetikų kalba, galėtume įvertinti kaip bifurkacinį. Tai reikštų, kad iš to paties būsenos taško galėtų nusidriekti kokybiškai skirtingos lietuvių tautos bei jos valstybingumo raidos trajektorijos, kurios rodytų „ropštimąsi" iš marginalaus būvio. Tai galėtų atsitikti, tarkim, piliečiams aktyviau, išmintingiau dalyvaujant valstybės gyvenime (ypač rinkimuose). Jei valdžioje atsidurtų padoresnės politinės jėgos ar iškilesnės asmenybės. Jei įvyktų koks nors proveržis intelektualiame, politinės sąmonės ir kultūros pasaulyje, pavyzdžiui, jei būtų skleidžiama adekvatesnė informacija apie susiklosčiusią realybę ir įgyvendinamos rimtesnės korekcijos vadybos strategijoje. Netgi jei įvyktų kokia nors stichinė nelaimė ar demografinė katastrofa... Privalu pastebėti, kad ir integravimasis į ES nuo pat pradžių turėjo būti laikomas ne strategija, o taktine priemone, kuri padėtų siekti strategiškai svarbesnių, tautos tęstinumą garantuojančių ir grynai nacionalinių tikslų (panašiai kaip elgiamasi Lenkijoje).

Prisiminkime mūsų protėvius. Tai jie, įtvirtindami labai turtingą savo dvasinę kultūrą, savo tapatybę ir galimybę išlikti, rankomis(!) pylė piliakalnius, pastatė daugybę pilių. Daugelis tų piliakalnių buvo visai ne piliakalniai, o šventikalniai, t. y. tikrų tikriausios teritorinių bendruomenių šventyklos po atviru dangumi – krikščioniškų bažnyčių ir cerkvių analogai. Tas labai tankus piliakalnių ir šventikalnių tinklas mūsų protėviams padėjo išlikti, sukurti savo valstybę. Betgi pastaroji kažkaip „išslydo" jiems iš rankų. Tačiau kai kurie išskirtiniai jų tapatybės ženklai, elementai išliko iki mūsų laikų. O patys piliakalniai, šventikalniai? Jie liko mūsų, t. y. jų ainių, pamiršti ir netgi dergiami... Po nedovanotinos užmaršties ir plebėjiškumo sluoksniu stūkso tai, kas iš tiesų yra neįkainojamas mūsų bendros Europos kultūros ir civilizacijos įrodymas. Ir unikaliausias turtas...

Visa tai byloja apie būtinybę įvairiausiais aspektais – sociosofiniu ir istoriosofiniu, politologiniu ir kultūrologiniu – plėtoti bendrą lietuvių tautos (sudarančios absoliučią Lietuvos gyventojų daugumą) socioetnogenezės, taip pat ir Lietuvos valstybingumo strategijos teoriją. Ypač ji turėtų būti skatinama ir populiarinama aukštojo mokslo įstaigose: bakalaurų, magistrantų ir doktorantų studijose bei darbuose. Ar galime tokia pastanga šiandien pasigirti?

O laikas nelaukia. Lietuvių tauta ir jos valstybė dramatiškėjančių pasaulio iššūkių akivaizdoje negali likti – kaip dabar – „išsivaikščiojimo", kultūrinės ir ypač politinės dezintegracijos pozicijoje. Tai būtų artima ne tik savanoriškam tautos susinaikinimui, bet ir jos pastangomis kurtos valstybės išsigimimui.

2010, birželis

P. S. Jeigu skaitytojas priėjo prie šių Post scriptum eilučių, tikiu – jis susipažino su imperatyvų sąvadu, kurį autorius sumąstė kaip tautinio bei valstybinio sąmoningumo filosofiją. Tačiau tikiu ir tuo, kad skaitytojas (na, gal ne kiekvienas) gali prikišti autoriui neadekvatų realybės, kurioje visi mes gyvename, suvokimą. Ką gi, pasiteisindamas atsakysiu taip: kiekviena filosofija pakyla aukščiau realybės, ji linkusi priartėti prie fantazijos pasaulio. Betgi mąstymas, svajonė – vienintelis turtas, kurio niekas, ničniekas iš mūsų atimti negali.

Straipsnis yra atspausdintas žurnale „Naujoji Romuva“, 2010/4