Žmogui iš gamtos pasaulio išsiveržti padėjo ne tik įrankiai ir technologijos, bet ir meno pasauliui priskirtinų artefaktų, kultūrinio elgesio normų, kultūrinės atminties, taip pat ir transcendencijos įprasminimo simbolių kūrimas. Be šių dvasinių pastangų neįsivaizduojami ir technologiniai laimėjimai. O ir pati žmonija be dvasinio gyvenimo kūrimo būtų panašesnė į tobuliausiai organizuotų vabzdžių bendruomenę. Jau neandertalietis gyveno kurdamas tuos simbolius ir susimąstydamas apie savo gyvenimo prasmę. Jau jo dvasia bandė įveikti kūno (materialumo) jam uždėtą kiaukutą.
Šiuolaikinis agresyvus, su niekuo nenorintis taikytis vartojimo kultas, kornukopija, instrumentinio proto (visur ieškančio ir siekiančio vien apčiuopiamos naudos) ekspansija ir pan. – visi šie civilizaciją lydintys reiškiniai, rodos, intuityviai jungiasi tam, kad iš pamatų sugriautų dvasinės kultūros palikimą, kurį dabartinėms tautoms ir žmonijai yra palikę prieš šimtmečius ir tūkstantmečius gyvenusios ir savo dvasinio gyvenimo patirtį kaupusios kartos. O juk istorinė kultūrinė žmonių, tautos atmintis, išmintingas jos praktikavimas kaip tik ir yra vienas pamatinių dvasingumą įtvirtinančių būdų. Dvasinė kultūra, jos puoselėjimas gali būti prilyginti grafito vaidmeniui atominių elektrinių reaktoriuose: ši medžiaga blokuoja grandininę atomo reakciją ir radiaciją. Nereikia net įrodinėti, jog susilpnėjus dvasingumo pradui civilizacijos „negatyvas" ir jo radiacija prasiveržia tik su didesne jėga...
Neatmestina prielaida, jog amerikietiškojo gyvenimo kornukopiškumas (arba tiesiog „amerikonizacija") tarsi savaime provokuoja konfliktą su tomis kultūromis bei civilizacijomis, kurios išpažįsta kitokį mąstymo ir gyvenimo būdą.
Turėtume blaiviai mąstyti bei pripažinti ir tą neabejotiną tiesą, jog negali būti įvairių organizacijų ir kitų socialinių konstrukcijų sklaidos, o ir kūrybos – be griovimo; kad naujo, tobulesnio įteisinimas dažniausiai savaime atmeta tai, kas yra sena, atgyventa. Bet nesunku pastebėti, kad griovimas arba istorijos sukaupto kapitalo nurašymas, jeigu jis dorai nesureguliuojamas ir nesunorminamas, spartėjančių pokyčių sąlygomis pavirsta netgi savotiška manija ir lenktyniavimu. Netgi blogio dominavimu. Kartais garsiai, o dažniausiai tyliai nurašoma ir tai, kas gali būti pritaikyta naujam funkcionavimui. Ignoruojant net ir tai, kas apskritai sudaro žmogaus ir tautos, kultūros ir civilizacijos prasmę, egzistencijos pagrindą ir lemia žmonijos ateitį.
Aptariamas imperatyvas akcentuoja socialinį atsargumą: siūlo elgsenos, veiksmo saikingumą. Kitaip tariant, akcentuoja sacrum ir profanum pusiausvyros paiešką ir išsaugojimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą