Modernėjant pasauliui visuomenės intelektas tampa kapitalu, keliančiu savo kainą. Daugiau negu akivaizdu, kad šis kapitalas vis labiau lemia tautos, visuomenės, žmonijos likimą ir labiausiai –negausios tautos, jos autentiškumo civilizacijoje išsaugojimą. Socialinis pasaulis sparčiai kinta, sudėtingėja jo struktūros, visuminio vyksmo sąlygos, auga stochastiškumo (t. y nenuspėjamumo, neapibrėžtumo, stichiškumo) lygis. Visa tai reiškia, jog intelekto vaidmuo, „bylinėjantis" kad ir su stochastiškumu, yra ypatingas, išskirtinis. Tai taip pat reiškia, kad nūdienos pasaulyje daugiau laimi ta šalis, ta valstybė, kuri ne tik sugeba sėkmingiau plėtoti intelektualinę kultūrą, bet ir suranda geresnių ekonominių, politinių, teisinių, socialpsichologinių ir kitų būdų skleistis, organiškiau suvienyti intelekto ir veiksmo struktūras.
Jeigu politiniame veiksme ima reikštis neišprusimas, nesugebėjimas suvokti determinacinių ryšių ir ypač amoralumas – socialinių destrukcijų grandinė ima garsiau „džeržgėti". Many tina, kad tai labai artima arba net prilygsta tautos „išsivaikščiojimo" bei valstybės ardos bacilai.
Intelekto ir veiksmo dermės imperatyvas atkreipia dėmesį ir į tautos „kūrybinę mažumą", t. y. turtingesne, pasionariškesne prigimtimi apdovanotą žmonių dalį, jos padėtį, realų jos dalyvavimą organizacijos, visuomenės ir valstybės gyvenime. „Kūrybinė mažuma" – genetinis tautos aukso fondas, kuriuo disponuoti valstybė privalo itin atsargiai ir sumaniai. Nuo jo sunaikinimo bei užslo- pinimo okupantas ar aneksuotojas ir pradėdavo. Blogiausia, kai toks dalykas vyksta savo pačių statytuose ir, rodos, saviškių kontroliuojamuose namuose.
Žmogaus mintis lemia jo veiksmą. Analogiškai galėtume teigti, kad pažangos kelias ten, kur tautos intelektualinė kultūra turėtų teigiamai lemti jos organizacinių struktūrų (ypač valstybinių) veiklą, jų kryptingumą. Betgi... Socialinio veiksmo arenoje įsitvirtinus finansinėmis, politinėmis, teisėkūros bei teisėsaugos galiomis, taip pat vienakrypte žiniasklaida disponuojančioms struktūroms, intelektualinei kultūrai atstovaujančios, ją palaikančios struktūros neretai atsiduria „paraštėse", netgi stumte nustumiamos į užribį. Jų potencialas dažniausiai panaudojamas tik tiek, kiek tai sutampa su anomis galiomis disponuojančių struktūrų interesais. Įsitvirtinus tokiai praktikai, intelektualinės struktūros ima gyventi savo, į ezoteriškumą, „psichologinę emigraciją", politinį irzlumą linkusį gyvenimą. Arba, negaudamos pripažinimo ir išėjimo į socialinę areną, lengviau pasiduoda (kaip ir anos, apsvaigusios nuo įgytų galių) degradacijos bacilai. Žodžiu, pralaimi abi pusės.
Spartėjanti raida ir jos prieštaringumas akivaizdžiausiai byloja apie minties, ypač strateginės – numatančios ir kuriančios gyvybingas raidos trajektorijas - stygių, apie pozityvios kritinės minties aktualumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą