NACIONALINĖS KULTŪROS IR SUPRANACIONALUMO DERMĖS IMPERATYVAS

Vienas pagrindinių modernaus pasaulio bruožų – jo virštautiškumas, t. y. supranacionalumas. Tai – objektyvus reiškinys, imanentinė socialinės evoliucijos savybė, persmelkianti visų tautų ir kultūrų, žengiančių modernizacijos keliu, gyvenimą. Tačiau ir civilizacija, ir kultūra, gali būti gyvybingos ir prasmingos tik savo įvairove, invariantiškumu. Įvairovė, jos plėtra turi kosminę, gamtos prigimtį. Daugiau negu akivaizdu, kad būtent kultūrtj invariantiškumas (multikultūralizmas) lemia socialines, civilizacines trintis, įtampas, kurios suteikia ir lokaliai socioetnosistemai, ir pačiai civilizacijai didesnį gyvybingumą. Imperijos, siekusios monokultūralizmo, anksčiau ar vėliau „pavargdavo" arba pereidavo į agresoriaus pozicijas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis savo pačios ir kitų tautų kultūroms.

Tauta gyvena pasaulyje ir pasaulis – tautoje. Vargu ar įmanoma surasti sterilią nuo kitų kultūrų įtakos nacionalinę kultūrą. Kiekvienas jos elementas dažniausiai atkartoja šalia esančių kitų kultūrų elementus, išsiskirdamas tik tam tikrais istorinio paveldo bei lokalumo sąlygotais niuansais. Visi gerai žinome: pagrindinis tautos ir pasaulio tarpininkas šiandien yra valstybė, įvairios politinės organizacijos, todėl jos privalo prisiimti ir visą atsakomybės kultūrų sąveikoje naštą. Pavojingiausia šioje sąveikoje situacija susidaro ten, kur suleidžia šaknis globalizmo ideologijos avangardas – vadinamasis multikultūralizmas, neigiantis bet kokius riboženklius, kultūrinės, taip pat ir etnokultūrinės tradicijos tęstinumą. Kai valstybė – tautos politinė bei administracinė organizacija – tik „skėsčioja rankomis"...

Šis imperatyvas veiksmo subjektus orientuoja į tai, jog supranacionalinė kultūra jokiu būdu neatmetama. Kad ir ji turėtų persmelkti visas žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenimo ir atskirų organizacijų raiškos formas bei erdves. Tačiau tautinės kultūros pagrindas turėtų būti adaptuojamos, transformuojamos įtakos, taip pat ir tos, kurias teikia technologinė modernizacija ir globalinė kultūrinė bei politinė integracija. Tik tokia įvairių įtakų „nacionalizacija", o kartu ir „hibridizacija" gali ne tik suteikti socioetnosistemai būtiną unikalumą, identiteto tęstinumą moderniajame pasaulyje, bet ir apskritai – taip didinant jos tvarumą – pagausinti ir autentišką jos indėlį į bendrą kultūros ir civilizacijos lobyną, t. y. pačiai civilizacijai suteikti didesnį humanistinį prasmingumą (šiuo atveju ypač ryškus pavyzdys gali būti Japonija).

Supranadonalumas, įgaudamas vis didesnę jėgą, natūraliai griauna tautiškumo statytas ir puoselėtas užtvaras. Tačiau kita vertus, pati socialinės organizacijos prigimtis gimdo ir gimdys, skatino ir skatins naujesnes, modernesnes lokalinės, tautinės kultūros raiškos formas. Kaip jas kurti ir atsirinkti? Tai problema, kurios nesuvokimas, juolab ignoravimas yra tolygus socialinės bei politinės organizacijos gyvybingtimui, tvarumui slopinti.