Subsidiarumo imperatyvas susijęs su vertikaliaisiais, vienaip ar kitaip hierarchizuotais socialiniais santykiais, o štai konsensuso imperatyvo atveju dėmesys fokusuojamas į lygiavertes arba lygiagrečias pozicijas užimančių „partnerių“ santykius, t. y. į horizontaliai susiklosčiusių socialinių santykių tinklainę.
Socialiniai vienetai (institucijos, organizuotos žmonių grupės, atskiri asmenys) turėtų sąveikauti atsisakydami vienos kurios nors pusės dominavimo, ne nurodinėdami, kokią poziciją kita pusė privalo užimti, o postuluodami abipusę įtaką bei supratimą.
Šiuolaikiniams lietuviams gana būdinga vadinamoji monologinė pozicija, t. y. tik savęs teigimas. Politikoje, pavyzdžiui, netgi priešingų pusių dialogas – retas dalykas, nekalbant jau apie poliloginį klausimų sprendimo būdą. Pastarasis gali atsirasti tik giliai įsisąmoninus bendresnių, aukštesnių tikslų siekiamybę. Tokiais tikslais turėtų būti: nacionaliniai interesai, socioetnosistemos tvarumas bei tęstinumas, visuotinė gerovė, supratimas, kad skurdo priežastys – ne atskirų žmonių elgsena, o visuomenės sąmoningumas ir valstybės tvarkymosi praktika.
Nors tai gal ir ne klasikinė konsensuso kultūros iliustracija, bet prisiminkime vabzdžių – bičių ar skruzdžių – gyvenimą: jos nemaištaudamos atlieka kiekvienai skirtą vaidmenį. Žvelgiant iš čia į „lietuviškąją tikrovę", didelį nerimą kelia savaip legitimizuotas konsensuso kultūros siaurėjimas, atskirų valstybės institucijų ir socialinių grupių nesusikalbėjimo, netgi konfrontacijos sklaida. Dažna kilnius tikslus skelbianti organizacija metams kitiems prabėgus apmaudžiai subyra tik dėl nesusikalbėjimo.
Nuo konsensuso kultūros, nuo abipusėmis nuolaidomis siekiamo sutarimo priklauso ne tik sugyvenimui privalomo bendruomeniškumo „norma", bet ir keitimasis socialiniam veiksmui būtina informacija bei patirtimi. Tik taip elgiantis gali būti laiduotas toliaregiškesnių, efektyvesnių sprendimų priėmimas bei jų įgyvendinimo praktika. Konsensuso kultūra (jeigu ji puoselėjama jau nuo mokyklos suolo) padeda įveikti spontaniškai, dėl socialinės raidos netolygumo atsirandantį susvetimėjimą, susipriešinimą. Apskritai nuo šios kultūros priklauso ir eilinių tautos narių jungtis, ir visuomeninių bei politinių struktūrų sąveika, ir organizacijų bei valstybės institucijų veiklos darnumas. Pilietinio sutarimo kultūra vaizdžiai nusako integralumo, sinergijos, gyvybingumo sklaidos lygį.
Pagal subsidiarumą bei konsensuso kultūrą mes galime labai lengvai atsekti ir politinių jėgų, ir visuomenės pilietinės brandos, taip pat tautos ir jos valstybės suartėjimo, t. y. vienovės arba atskirties, laipsnį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą