Postmodernus visuomenės būvis neįsivaizduojamas be skaidymosi, be specializuoto arba individualizuoto (neretai netgi aiškiu savanaudiškumu paženklinto) atskirų fragmentų funkcionavimo. Nesvarbu, ar tai būtų superstambaus, teritorialaus sociumo, ar tik atskiros organizacijos darbo kolektyvo lygmuo. Svarbiausia: segmentacijos sklaida įtvirtina išsamesnę, mažiau varžomą atskirų fragmentų, atskirų socialinių monadų kūrybinių galių raišką, jų plėtrą. Greit kintančiomis sąlygomis sociumo segmentacija sustiprina jo gyvybingumą. Sociumo pajėgas gausina ir socialinė trintis, socialinės įtampos, atsirandančios tarp savąsias pozicijas natūraliai energingiau užimančių ir jas ginančių segmentų. Apskritai segmentacija prasideda jau nuo skirtingo amžiaus žmonių skirtingų pozicijų, nuo skirtingos socialinių grupių reakcijos į gyvenamojo meto iššūkius.
Socialinė segmentacija rodo demokratiškumo dimensiją, jos poreikį ir praktinį įteisinimą ir įsiteisinimą. Pagaliau socialinė segmentacija sutampa su pačios gamtos pastangomis kurti ir įteisinti įvairovę. Čia viskas vyksta ne tik natūraliai, bet ir „išmintingai"...
Betgi... Segmentacija reiškia ir atskirų monadų bei fragmentų nesusikalbėjimo, susvetimėjimo, jų tarpusavio konkurencijos ir aiškios kovos sklaidą. Ji, peržengusi tam tikras ribas (tapusi bekompromisė), ir atskirą organizaciją, ir visą socioetnosistemą daro nebeorganizuota ir nebepajėgia spręsti ne tik strateginio pobūdžio klausimus, t. y. ilgalaikes programas, bet ir grynai taktinio, egzistencinio pobūdžio uždavinius. Deja, visą tokio pobūdžio dramą pernelyg dažnai galime regėti plika akimi.
Su segmentacija, kaip socialinio gyvybingumo forma, aktualėja ir „jungiamosios medžiagos" segmentams paieška ir įtvirtinimas. Tiesiai kalbant, aktualėja bendrųjų vertybių, bendrosios kultūros vaidmuo. Ir – žinoma – dvasingumo, taip pat tolerancijos kitoniškumui vaidmuo. Suprantama, kad kiekvienu konkrečiu socialiniu laiku ir kiekvienoje konkrečioje teritorijoje (ar sociume) „jungiamoji medžiaga" bus kitokia. Vienokio pobūdžio ji bus neformaliųjų santykių lygmenyje ir kitokio – formaliųjų ar oficialiųjų. Vienokio pobūdžio ji bus individų bendravimo, kitokio – pragmatinius uždavinius sprendžiančių organizacijų ir dar kitokio – visos valstybės lygmenyse. Aišku viena: „jungiamosios medžiagos" (segmentų koherentiškumo) paieška negali būti grindžiama vien pragmatiniais, vien materialaus ar juslinio žmonių gyvenimo inspiruojamais interesais. Ji turi „užkabinti" prigimtinį žmonių balsą. Privalo jj pakylėti virš daiktų, virš materialumo. Privalo sustiprinti dvasinį pasaulį ir jį visais įmanomais būdais plėtoti.
Taigi nuolat turi būti mąstoma apie sacrum pozicijas, jų sklaidą. Apie sacrum elementų iškėlimą prieš pro faniškumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą