Absoliuti Europos valstybių dauguma remiasi kuria nors viena tauta, dažniausiai – etnine, rečiau – etniškai mišria, politine. Tauta, atlikdama istorinės atminties, kultūrinio paveldo išsaugojimo funkcijas, kartu atlieka ir politinio solidarumo įtvirtinimo funkciją. Tautos narių sąmoningumas, tapatybės pajauta valstybės karkasui suteikia stabilumo, o tauta per valstybę užsitikrina savo pačios tęstinumą. Valstybė – tautos saviteigos, saviraiškos ir sąveikavimo su pasauliu forma, nuolatinių, kasdienių problemų sprendimo būdas. Juo mažesnė tauta, juo labiau ji buvo maigyta istorinių aplinkybių, tuo jos ir valstybės darna turi būti labiau akcentuojama. Priešingu atveju tauta eis dūlėjimo, nykimo kryptimi, o valstybė vis labiau ims reikštis kaip privataus vietinio ir ypač tarptautinio kapitalo interesų sergėtoja. Politiniame jos organizme laisviau galės vešėti įvairiausios deformacijos ir destrukcijos.
Valstybė, atitrūkstanti nuo tautos, kaip dvasinėmis vertybėmis grindžiamos bendruomenės, neišvengiamai išsigimsta: jos struktūros biurokratizuojasi, korumpuojasi; pragmatiškumas ir savinauda agresyvėja. Tokia valstybė tarp kitų tampa beveide. Netgi baisiau: tokia valstybė nevalingai „eksportuoja" ne tik savo pasionarus (gyvybingesnę gyventojų dalį) – ji lengviau iš pasaulio priima (ir jam duoda) civilizacijos negatyvą. Todėl civilizuotai evoliucionuoti siekianti valstybė privalo puoselėti tautinę savivoką, savimonę jau vien dėl to, kad ne tik pateisintų, bet ir užsitikrintų savo egzistavimą. Valstybė – pasaulio kultūrinės įvairovės, dvasinio dėmens įtvirtinimo ir puoselėjimo būdas, praktinis mechanizmas.
Organiškesnis abipusis tautos ir valstybės ryšys, vienovės siekis prasideda nuo to, kaip verslininkas elgiasi su savo pavaldiniais, o valdininkas – su atsilankiusiu klientu. Jeigu kitam žmogui nerodoma pagarba – iš dalies kalta ir valstybė, neakcentuojanti vienos ir kitos pusės organiškumo. Ji bus kalta ir tada, kai asociacijoms nesuteikiama įstatymo iniciatyvos teisė; tada, kai neįsiklausoma į visuomeninių organizacijų balsą. Šiuolaikiniame spartėjančių kokybinių pokyčių pasaulyje ne mažiau svarbus, kaip jau pastebėjome, intelektualinės kultūros skleidėjos vadinamosios kūrybinės klasės (kūrybinės mažumos) plėtojimas ir realusis jos statusas visuomenėje. Būtent tokio kūrybinio, intelektualinio elito dėka gali būti užtikrinama ir organizacijų plėtra, ir moderni nacionalinė savivoka, ir geidžiama tautos bei valstybės vienovė.
Valstybinių švenčių renginiai, pakilios prakalbos, garbės kuopos žygiuotė Prezidentūros kieme ir pan. vargiai priskirtini prie tautos ir valstybės vienio įtvirtinimo, jeigu valstybinės institucijos (netgi universitetai) ir toliau ignoruoja istorinę atmintį ir tautinį sąmoningumą, orumą ir patriotizmą, jeigu ir vėl savo juodais sparnais tebesklando siauragrupiniai interesai ir niekada nepasisotinančio kapitalo jėgų valia, jeigu eilinis žmogus ir toliau paliekamas rūsčios realybės ėduoniui...
Tai tarsi ir papildomas bylojimas apie tai, kad tautos ir valstybės vienovė ir čia aptariamo imperatyvo laikymasis bene labiausiai priklauso nuo politinio veiksmo subjektų. Ta proga pravartu pastebėti, kad, ko gero, Mindaugui tapus valdovu organiškas lietuvių tautos ir valstybės ryšys buvo pradėtas įtvirtinti, o Mindaugą nužudžius – beveik nuosekliai gesintas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą