Apie jį galėtume ir nebekalbėti. Bet šis imperatyvas turi tik jam priklausančius kontūrus ir erdvę. Šiuo atveju prisimintina prieškario Lietuva. Deja, istorija jai atseikėjo tik du dešimtmečius. Tačiau kokie buvo tie dešimtmečiai! Iš istorinių griuvėsių atgimusioje valstybėje sugebėta taip pasidarbuoti, jog dvasinio, pasaulėžiūrinio, tautinio sąmoningumo ir susiklausymo pakako net ir po penkiasdešimties metų vėl atkuriant nepriklausomybę. Pakako, net praradus visą per tą trumpą dvidešimties metų laikotarpį sumeistrautą konstrukciją, praradus savo elitą ir elitizmo visuomenėje ir valstybėje tradiciją. Bet buvo pasėta sėkla ir ji net pašaliuose išleido daigus...
Pagrindinę, ypatingą misiją mąstymo sklaidoje tada atliko švietimo sistema – mokyklų tinklas, universitetinis ugdymas. Tačiau tautos atgimimo dvasia, jos įvalstybinimas vyko turbūt visose tautos-visuomenės ląstelėse ir valstybės-administracijos institucijose bei struktūrose. Čia prisimintinos ir starto pozicijos: S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus, Maironio ir kitų iškilių asmenybių įtaka; knygnešių žygdarbis; Aušros ir Varpo leidiniai bei daugelis kitų artefaktų. Sulaukęs savo istorinio momento, lietuvių tautinis ir valstybinis sąmonėjimas (tarsi ilgas sausras atlaikiusi grybiena) plėtėsi ir gilėjo ne aritmetine, bet geometrine progresija. Visai tikėtina: būtume žengę koja kojon su Skandinavijos šalimis.
O kaip šiandien? Socialinis pasaulis plečiasi ir sudėtingėja tiesiog mūsų akyse, tad ir mūsų išmintis, įsiklausymas į tą plėtimąsi privalėtų irgi adekvačiai skleistis ir gilėti. O kaip iš tiesų? Matome gana prieštaringą situaciją. Na, kad ir minties (intelekto) atskirtį nuo veiksmo. Betgi žinome ir kitą, ne mažiau karčią tiesą: ne tik atskiro žmogaus, bet ir kolektyvinio proto imlumas turi savo ribas. Štai nuo čia prasideda visos socialinės dramos ir tragedijos. Ne tik atskiro žmogaus, ne tik tautos bet ir civilizacijų... Ypač kai susimąstome ne vien apie kolektyvinio proto imlumą jo sankaupas (pagal mastą – neįtikėtinas!), bet ir apie jo praktinį panaudojimą.
Žinoma, ne imperatyvų formulavimo „lenktynėse" išryškėja pagrindinė mąstymo sklaidos skatinimo problema. Ją rodo mūsų civilizacinė negalia, mūsų negebėjimas priešintis įsisenėjusio (dar nuo sovietinės okupacijos metų) sociopolitinio mąstymo krizės simptomams. Vienas tipiškiausių susiaurinto mąstymo požymių – mūsų valstybės asmenų pamėgtas kreipinys: „Lietuvos žmonės!" Ar galime įsivaizduoti, kad taip į savo tėvynainius kreiptųsi Prancūzijos, Rusijos ar Lenkijos prezidentai?.. Bet tikroji mąstymo sklaidos problema, ko gero, bus tai, kad vėluoja (o gal ir blokuojamas) ne tik teorinis, bet ir grynai pilietinis kintančios socialinės realybės pažinimas, nerimą keliančių socialinio vyksmo trajektorijų išsiaiškinimas ir suvokimas. Vėluoja ir praktiškoji vadybinė elgsena tvarkant privačių organizacijų ir savivaldybių veiklą pavienių piliečių reikalus ir valstybės institucijų darbą. Vietoj dvasinių, patriotinių vertybių jaunajai kartai brukamas žmogaus asmenybę naikinantis merkantilizmas, o vietoj mąstymo ir jo pavertimo veiksmu – vien žinojimo „kompiuterizacija". Atrodo, kad ir mokykla, jeigu joje jaunosios kartos ugdymas atliekamas formaliai, be pedagoginio pašaukimo ir išradingumo, be pilietinio veiksmo ugdymo, prisideda prie tautos, prie visuomenės bukinimo ir įvairių deformacijų ir net visuotinį pobūdį įgyjančių krizių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą