Ir išorinis, ir „savas“ pasaulis kultūros požiūriu yra dau sluoksniai. Ne tik skirtingi pasauliai daugelyje skalių nesutampa tuo komplikuodami sąveikavimą, „savasis“ pasaulis – individas, asmenybė – taip pat visada yra prieštaringas. Kartais net iki kraštutinumo. Prigimtinis individo prieštaringumas ir dėl to atsirandantys skirtingi interesai neišvengiamai persiduoda ir bet kurios atskiros organizacijos (kurioje individas veikia), ir visos valstybės elgsenai...
Šio prieštaravimo sprendimą lengvina vadinamasis trečiasis balsas, kitais žodžiais tarus – individo ir pasaulio tarpininkas. Juo gali būti ne tik fizinis asmuo, visų pripažintas autoritetas, bet ir kokia nors doktrina, vadybinė koncepcija, principiniai tokios koncepcijos teiginiai (pavyzdžiui, teiginys, jog organizacija yra ta erdvė, kurioje realizuojama kūrybinė asmens prigimtis ir paskirtis); kokia nors sąveikaujančioms pusėms priimtina ideologinė platforma (kad ir Dekalogas, Atlanto chartija, „Tautos idėja“ ir pan.).
Pasaulyje regime pakankamai skirtingas pagal socialinį vyksmą bei kultūros brandą, t. y. bendrąją istoriją, susiformavusias „eismo juostas“ – užtenka palyginti Lietuvą su ilgą demokratizacijos kelią nuėjusiomis Vakarų Europos šalimis. Tačiau nesidairykime į „tolius“: imkime kad ir atskiras savo tautos bei valstybės skaidulas. Toks pokyčių bei skirtybių pobūdis asmeniui, organizacijai diktuoja būtinybę išmintingai sekti, konstruoti ir nuolat tikslinti dialogą su supančiu išoriniu makro- ir net mikro – pasauliu, būtinybę teisingai įvertinti socialinį ir „savo“, ir „kito“ (mus supančio) pasaulio kontekstą. Ir viena, ir kita pusė gali disponuoti gana skirtingu kultūriniu potencialu, lemiančiu sąveikavimo sėkmę. Tą potencialą būtina pažinti, nuolat analizuoti ir daryti išvadas – koreguoti savo elgseną. Kitaip tariant, būtina mokėti gyventi su „kitu" pasauliu, mokėti pateikti jame save ir jausti jį savyje.
Adekvataus „kitam“ pasauliui ir savo galimybėms dialogas nusako civilizuotos, brandžią kultūrą pasiekusios tautos ir jos valstybės būvį.
Šis principas išryškina ir anksčiau aptartą atvirumą, ir dar labiau patį gebėjimą suvokti save ir aplinkinį pasaulį bėgančio socialinio laiko bei kintančios socialinės erdvės kontekste. Taip pat – remiantis plačiu, o kartu ir kritišku, išankstinės nuostatos to konteksto suvokimu – gebėji- formuoti ir priimti toliaregiškumu išsiskiriančias soci- ūo veiksmo, vadybinės elgsenos programas.
Socialinį laiką suprantame kaip gyvenamojo laikotarpio aktualijas, dominuojančias vertybes ir jomis prisodrintus mikro-, mezo- ir makrosodalinius santykius, kurie įspaudžia savo antspaudą socialiniams veikėjams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą