***

Romualdas Grigas

Nerasime mąstančio lietuvio, kurio nepersekiotų nerimas ne vien dėl savo tautos, savo valstybės likimo, bet ir dėl visuotinės dramos, vykstančios pasaulyje įsitvirtinus rinkos fundamentalizmui. Taip nutiko paplitus tam gyvenimo būdui ir tai pasaulio tvarkai, kurias diktuoja vargiai besutramdomi ekonominiai interesai ir egoizmas. Bendrą šiuolaikinės civilizacijos foną bei kryptį lakoniška forma 2008 m. yra nusakęs popiežius Benediktas XVI: „Gyvename dvasios dykumoje...“ Tokiame vertinime prasiveržia tragizmo gaidelė.

Tauta ir valstybė – du skirtingi organizmai. Abu gyvenantys pagal savo dėsnius. Abu daugiasluoksniai ir nuolat kintantys. Tačiau valstybė, kaip tautos politinės organizacijos forma, pasižymi didesniu nei tauta kaleidoskopiškumu, daugiaveidiškumu, daugiaplaniškumu.

Šį kartą pagrindinį dėmesį skirčiau valstybei. Galima sakyti, kad yra valstybė-teritorija su savo istorija, kultūra ir gyventojais (tai būtų artima tautos sąvokai), bet šalia yra dar ir valstybė-administracija, politinės institucijos, kurias sudaro irgi gyvi, savo įsitikinimų, nuostatų ir interesų turintys žmonės. Būtent šitoje dvilypėje, dualistinėje erdvėje užgimsta, skleidžiasi ir gęsta įvairiausios įtampos bei destrukcijos, laimėjimai ir praradimai. Būtent šių dviejų tautą-valstybę (socioetnosistemą) sudarančių sandų sankirtoje verda didžiausios aistros, formuojasi žmonių viltys, skleidžiasi arba yra gesinamos kilniausios idėjos bei sumanyti projektai.

Temos pasirinkimą ir tokią struktūrą bei akcentus lėmė susiklosčiusi realybė ir mus supančio pasaulio iššūkiai, į kuriuos mes visi – ir eiliniai piliečiai, ir politikai – privalome atitinkamai reaguoti, apie visa tai mąstyti ir ieškoti išeičių. Taip pat ir „kurpti“ valstybės-administracijos elgsenos filosofines ir sociologines, psichologines ir politologines koncepcijas.

Ieškodami atsakymų į klausimus, susijusius su žmogaus būtimi, apskritai – su kultūros likimu, galime remtis realiai egzistuojančia moderniųjų tautų istorinio tęstinumo ir jų valstybinio organizavimosi praktika. Tad filosofiniams bei sociologiniams apmąstymams pateiksime dvylika imperatyvų ir lakoniškai suformuluotą jų aprašą. Jų prisilaikymas, manyčiau, prisidėtų įtvirtinant lietuvių tautos tęstinumą bei valstybės tvarumą. Skaičius dvylika pasirinktas kaip simbolinis ir jokiu būdu nesuabsoliutinamas, vertintinas tik kaip „projektinis“...