ATVIRUMO IMPERATYVAS

Tautą supantis pasaulis nuolat kinta, vis kitaip struktūrizuojasi, lokalizuojasi, institucionalizuojasi ir vienijasi. Jis keičia ne tik išorinį veidą, bet ir substancionalumą, t. y. savo esmines kokybines savybes. Atsiranda didesni jo segmentų skirtumai. Jie įžiebia ir didesnius konfliktus bei potencialius jų židinius.

Tauta gali evoliucionuoti tik būdama atvira pasauliui, pasiruošusi būti imli. Tačiau šio atvirumo ir imlumo jokiu būdu nedera tapatinti su atlapumu, su visko toleravimu, su nacionalinio orumo ignoravimu. Mėgdžiojimas, mechaniškas sekimas kitų pėdomis nuostolingas jau dėl to, kad slopina tautos ir valstybės tvarumą, kuriamąsias jų galias, o per tai – ir paties pasaulio gyvybingumą.

Atvirumą bei imlumą reiktų suprasti dar ir kaip socialinės ar politinės organizacijos atrankinę reakciją į išorinio pasaulio metamus iššūkius. Kaip sugebėjimą gebėjimą atrinkti ir adaptuoti savoje subkultūroje tai, kas gali sustiprinti pačią valstybės organizaciją, taip pat tautos, kaip pasaulyje savo unikalumu išsiskiriančios socialinės bendrijos, išlikimą ir kultūros bei civilizacijos prasme visavertį jos evoliucionavimą ir integravimąsi pasaulio bendrijoje. Be visaverčio, pilnakraujo tautos evoliucionavimo neįsivaizduojamas bent kiek unikalesnis jos (ir valstybės) indėlis į visuotinę kultūrą. Ir, žinoma, – pačios valstybės integralumas.

Žmogus gyvena ir sąveikauja mikrogrupėje (šeimoje, bičiulių draugijoje, bendradarbių kolektyve). Mikrogrupė – teritorinėje bendruomenėje, o ši – tautoje, pastaroji – pasaulyje. To gyvenimo rezultatas priklauso ne tik nuo atvirumo supančiam pasauliui, bet ir nuo sąveikaujančių pusių pasirengimo tokiam gyvenimui. Juo spartesnė aplinkinio pasaulio kaita, tuo didesnio, atidesnio pasirengimo ir atvirumo pasaulis reikalauja iš savo subjektų. Civilizacijų tyrinėtojas A. Toynbee yra rašęs, jog svetimi elementai, patekę j kitą terpę ir neadaptuoti, elgiasi panašiaii kaip nesutramdomas chirurgas... Jeigu jų nedaug – sistema susitvarko. Kitaip ji pati ima mutuoti ir net byrėti. Kaip ir gamtoje, taip ir socialiniame pasaulyje, subjektas – ar tai būtų individas, ar organizacija – negali ištirpti. Jis turi puoselėti, saugoti savo veidą – nuolatos rūpintis savo identitetu. Kitaip sąveikavimas praranda prasmę ir veda į individualybės, į įvairovės susinaikinimą.

Atvirumas provokuoja konkurenciją. Tačiau būtina suvokti ir priešingą dalyką: būtent konkurencija provokuoja ir suteikia identitetui „statybinės medžiagos".