Postmoderniajam pasauliui būdinga ne tik socialinė delokalizacija (nuvietinimas, išvietinimas, atsitraukimas nuo tradicijos), kultūros eksteritorialumas (teritorinių ribo- ženklių naikinimas), bet ir fragmentiškumas, laikinumas, kaleidoskopiškumas, įvairių formų mimikrija, t. y. lankstus prisitaikymas prie aplinkybių (netgi atsisakant to, kas yra autentiška, individualu). Postmodernizmui būdinga sociomutagenezė – negrįžtantys prigimtinės kultūros bei tapatybės pokyčiai, kultūrinis išsigimimas ir pan.
Visa tai – objektyvūs, socialinį vyksmą spartinantys, jo kryptingumą lemiantys moduliniai reiškiniai. Bet tai nereiškia, jog jie gali būti „paleisti" savieigai ir jiems duota visiška laisvė užkariaujant visas socialinės organizacijos erdves, darkant žmogaus ar tautos gyvenimą. Valstybė tam ir yra, kad slopintų globalizacijos skleidžiamą negatyvą. Ji disponuoja gana gausia priemonių palete. O kaip ji, valstybė, elgiasi iš tiesų? Pavyzdžiui, gana prieštaringą poziciją šiuo požiūriu užima šiuolaikinė teisė. Iš pirmo žvilgsnio ji tarsi „bylinėjasi" už kultūros sunorminimą. Bet savo praktiniais žingsniais, pati ignoruodama kultūros tradiciją ir jos skiepijamą elgsenos „padorumą", ji daugeliu atvejų remia kultūros modulumą ir net dorovinį nihilizmą, kuris nebetelpa į jokius sveiko proto rėmus.
Modulumą nusakantys reiškiniai gali (ir privalo) egzistuoti, gali (ir privalo) būti pripažinti, bet tik su viena neginčijama sąlyga. Intensyvių transformacijų, taip pat akivaizdžiai besiplėtojančių socialinių deformacijų (neigiamų reiškinių) sąlygomis privalu skirti kur kas organizuotesnį dėmesį bendrajai kultūrai. Tai ji savo natūralumu bei visuotinumu labiau nei teisė ar teisėsauga gali veikti socialinę elgseną ir jos sunorminimą. O tai reiškia, jog privalu nuolatos ir atsakingiau rūpintis pamatinėmis humanitarinėmis vertybėmis, palaikančiomis demokratinės bei pilietinės, taip pat ir tautinės kultūros tęstinumą, etnokultūriniu paveldu ir praktiniu jo panaudojimu. Kur ir kas tuos dalykus akcentuoja? Bendrojo lavinimo mokykla? Universitetai?..
Neįmanoma tikėtis ateities, lygiai kaip neįmanoma tikėtis socialinės tvarkos, didesnio egzistencijos prasmingumo, jeigu įsigali superpragmatiškųjų organizacijų, net ir valstybinių, bei žiniasklaidos pamėgta praeities užmiršimo, neigimo, nurašymo pozicija. Ji akcentuoja vien modulinę (nepastovią, nuolat kintančią ir kurpiamą iš atsitiktinių elementų) kultūrą, modulinį socialinio vyksmo subjekto pasirodymą bei jo, tik kaip vartotojo (arba kaip šoumeno), elgsenos konstravimą. Įsigalėjus tokiai pozicijai, ateitis tampa neprognozuojama. Socialinė organizacija tampa panaši į poligoną, kur nedraudžiamai gali siautėti įvairiausi „skersvėjai" ir deformacijos, savo šaknis suleidžiančios į socialinės patologijos reiškinius.
Nuostolingiausia, kai kultūros modulumu, nuo kultūrinės tradicijos išsilaisvinusia elgsena „užsikrečia" ne tik jaunoji karta, ne tik politinės struktūros, bet ir intelektualinės pajėgos. Tai rodo, kad mimikrija, t. y beapeliacinis prisitaikymas, atmetantis tradicinę, kultūros sunormintą elgseną, jau yra tapusi vienu dominuojančių tautos ir jos valstybės požymių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą